| ES sanglaudos politika – bendroji ES politika, kurios tikslas – mažinti išsivystymo skirtumus tarp ES valstybių ir regionų. ES sanglaudos politika įgyvendinama per Europos socialinį fondą, Europos regioninės plėtros fondą, Sanglaudos fondą ir kitas finansines priemones. 2007–2013 m. ES sanglaudos politikai įgyvendinti skirta apie 35 proc. ES biudžeto. Didesnės socialinės ir ekonominės sanglaudos siekis buvo vienas iš Europos projekto tikslų, įtvirtintų 1957 m. pasirašytoje Romos sutartyje. Ekonominės ir socialinės sanglaudos terminas atsirado 1987 m. įsigaliojusiame Suvestiniame Europos akte. ES sanglaudos politikos įgyvendinimo pradžia laikomi 1988 m., kai buvo atlikta pirmoji svarbi struktūrinės politikos reforma, po kurios sanglaudos politika pradėta formuoti nebe nacionaliniu, o Bendrijos lygmeniu ir kurios rezultatas – įvesti nauji struktūrinių fondų paskirstymo principai (paramos koncentravimo, papildomumo, programavimo ir partnerystės). 1993 m. įsigaliojusioje Europos Sąjungos sutartyje ekonominė ir socialinė sanglauda įtvirtinta kaip vienas pagrindinių ES tikslų. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusiose Lisabonos sutartyje ekonominė ir socialinė sanglauda papildyta teritorinės sanglaudos dimensija. Diskutuoti dėl ES sanglaudos politikos ateities (po 2013 m.) pradėta dar 2007 m. viduryje. Svarbiausi diskusijos aspektai: ES sanglaudos politikos apimtis ir tikslų pagrįstumas, sąsaja su 2020 m. ES strategija ir naujaisiais iššūkiais, teritorinės sanglaudos dimensijos įgyvendinimo galimybės, makroregioninių strategijų vaidmuo ES sanglaudos politikoje ir ES sanglaudos politikos įgyvendinimo supaprastinimo galimybės. | 
