Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. Jos pamatines vertybes galima išreikšti dviem žodžiais – „solidarumas“ ir „sanglauda“. Solidarumas – kadangi paramos tikslas yra padėti palyginti su ES vidurkiu ekonomiškai ir socialiai skurdesniems regionams. Sanglauda – kadangi pajamų bei turtinių skirtumų tarp skurdesnių ir turtingesnių regionų mažinimas yra naudingas visiems.
Kodėl atsirado struktūriniai fondai?
Skirtumų tarp Europos Bendrijos regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys - atsiliekantys Italijos pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms šalims kaip Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija. Kai kurių rajonų BVP skirtumas siekia 3.5 karto, nedarbo rodikliai - iki 7 kartų. Tokių regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos ES raidos skatinimas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių - regioninės politikos - tikslas.
ES regioninę politiką galima laikyti struktūrinės politikos sudedamąja dalimi, kuri įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą.
Ko siekia struktūrinė politika?
Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus, padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos, perspektyvesnės, veiklos.
Kita galimybė - didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Tačiau Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių (nedarbo pašalpos ir pan.)
Europos Sąjungos struktūriniai fondai
Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:
- investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;
- investicijas į infrastruktūrą (kelius, telekomunikacijas, energetiką) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;
- investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus;
- darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);
- technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas.
Europos
socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia
užimtumo) problemas. Finansuoja:
- švietimą ir profesinį mokymą;
- paramą įsidarbinant;
- mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (pvz., specialistų mokymą mokslinio tyrimo įstaigose);
- socialinės ekonomikos projektus (pvz., padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas);
- švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų kvalifikaciją).
Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Šio fondo orientavimo dalis laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).
Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodų diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.
Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas, kuris įsteigtas pagal Mastrichto sutartį, įsigaliojusią 1993 m. Sanglaudos fondo parama skiriama dideliems transporto ir aplinkos apsaugos projektams. Šiuo metu Sanglaudos fondo paramą kartu su Graikija, Ispanija, Portugalija gauna ir naujosios ES narės - Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Nuo 2007 m. Sanglaudos fondas integruojamas į struktūrinių fondų valdymo sistemą.
ES struktūrinės paramos tikslai
Reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones.
2000-2006 m. buvo nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:
1 tikslas. Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.
2 tikslas. Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.
3 tikslas. Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės - profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.
2007-2013 m. finansiniu laikotarpiu ES struktūrinė parama bus skiriama šiems prioritetams:
1. Konvergencijos prioritetas skirtas silpniau išsivysčiusioms šalims
narėms ir regionams. Šiam prioritetui siūloma skirti apie 82 % visų ES
sanglaudos politikai numatytų lėšų. Jis pakeistų dabartinį 1 tikslą (parama
silpniau išsivysčiusiems regionams, kurių BVP vienam gyventojui nesiekia 75 %
ES vidurkio) ir apimtų Sanglaudos fondo paramą (parama šalims narėms, kurių BNP
vienam gyventojui nesiekia 90 % ES vidurkio). 2007–2013 m. naujoms ES
valstybėms narėms Sanglaudos fondo parama sudarys 1/3 visos ES struktūrinės
paramos (ERPF, ESF ir Sanglaudos fondas), atsižvelgiant į didelį investicijų
poreikį infrastruktūrai šiose šalyse. Tai nustatyta dokumente Nr. 15915 (33
punkte), patvirtintame ES Vadovų Tarybos 2005 m. gruodžio 15–16 d. susitikimo
metu. Dokumentą galima rasti čia.
2. Regioninio konkurencingumo ir užimtumo prioritetas skirtas labiau
išsivysčiusiems regionams, kurie negali gauti paramos pagal Konvergencijos
prioritetą. Šiam prioritetui siūloma skirti apie 16 % visų ES sanglaudos
politikai numatytų lėšų. Jis jungtų dabartinius 2 ir 3 tikslus (2 tikslas –
parama regionams turintiems struktūrinių ekonomikos problemų, kurie negali
gauti paramos pagal 1 tikslą; 3 tikslas – parama žmogiškųjų išteklių plėtros
srityje regionams, kurie negali gauti paramos pagal 1 tikslą);
3. Europos teritorinio bendradarbiavimo prioritetas skirtas
bendradarbiavimui abipus ES vidaus sienų ir tarp šalių narių tam tikrose
teritorinėse zonose. Šiam prioritetui siūloma skirti apie 2,5 % visų ES
sanglaudos politikai numatytų lėšų. Jis pakeistų INTERREG iniciatyvą.
2007–2013 m. ES struktūrinė parama Lietuvai bus teikiama parama pagal Konvergencijos ir Europos teritorinio bendradarbiavimo prioritetus.
Struktūrinių fondų principai
1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai:
1. Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta
išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.
2. Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio
planavimo pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus dėl 2000-2006 m. planavimo
laikotarpio). Iki konkrečių projektų įgyvendinimo pereinama keletas programinio
planavimo stadijų.
3. Partnerystė. Rengiant minėtus programinius dokumentus bei
administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp Europos
Komisijos struktūrų ir šalių narių nacionalinių, regioninių bei vietinių
institucijų. Šio principo priešingybė - centralizuotas ekonominės veiklos
planavimas (Briuselis tiesiog neturi tokio pobūdžio veiklos galimybių - dėl
biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).
4. Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių
valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą
konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių reikalaujama,
kad struktūrinių fondų parama nebūtų naudojama kaip dingstis buvusias
valstybines išlaidas šiuose sektoriuose "permesti" į kitas sritis.
Remdamasi šiuo principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo vykdomos
politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas paprastai
reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą projektų finansavimą.
Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo (pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutarties. Remiantis šiuo principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys turi būti perkeliamos į aukštesnį valdžios lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės valdžios institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi (ši nuostata siejasi su partnerystės principu).
Planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai
Yra 3 pagrindiniai alternatyvūs struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai: Nacionalinės iniciatyvos, Bendrijos iniciatyvos ir inovacinės priemonės.
Nacionalinės iniciatyvos
Nacionalinių iniciatyvų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90 proc. viso struktūrinių fondų biudžeto. Pradinius planavimo dokumentus, susijusius su ES paramos paskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės. Galimos dviejų tipų procedūros:
1. Didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju, remiantis nacionaliniu
arba regioniniu plėtros planu, bendrai su Europos Komisija yra parengiami
Bendrijos paramos metmenys (Community Support Framework - CSF), jų
pagrindu sudaromos veiklos programos (Operational Programmes - OP),
kurioms įgyvendinti ruošiami konkretūs projektai.
2. Alternatyvus mechanizmas - Bendrojo planavimo dokumento (Single
Programming Document - SPD), suderinto su Komisija, priėmimas, kurio
pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais
konkrečių projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.
Bendrijos iniciatyvos
Kitas struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi didesniu Europos Komisijos vaidmeniu, yra Bendrijos iniciatyvos. Planavimo laikotarpiui yra priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų(Community Initiative) ir Europos Komisija parengia specialias gaires (Commission Guidelines) kiekvienai iš jų.
Valstybės narės, besiremdamos Bendrijos metmenimis, rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi tam tikri paramos projektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką atlieka nacionalinės institucijos.
2000-2006 m. laikotarpiui numatyta vykdyti keturias Bendrijos iniciatyvas,joms įgyvendinti skiriama apie 5,35 proc. viso struktūrinių fondų biudžeto:
INTERREG
III - bendradarbiavimas abipus sienos (finansuojama iš ERDF);
LEADER - kaimo
plėtra (finansuojama iš EAGGF);
URBAN II
- parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš ERDF);
EQUAL
- naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo rinkoje skatinimas
(finansuojama iš ESF).
Apie 0,5 proc. struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms priemonėms (Innovative Measures). Planuojant ir administruojant inovacines priemones, nesilaikoma partnerystės principo: pati Europos Komisija numato konkrečias priemones ir atrenka projektus įgyvendinti.
Finansų ministerija. Informacija atnaujinta 2007 m. balandžio 21 d.