Diskutuota geografinio, profesinio ir socialinio jaunimo judumo tema

Š. m. balandžio 5 d. Finansų ministerija organizavo diskusiją „Kai judus jaunimas gali išjudinti Lietuvos ekonomiką?“, kurioje dalyvavo jaunimo organizacijų, valstybės institucijų, savivaldybių, visuomeninių organizacijų ir akademinės bendruomenės atstovai. Poreikis plačiau diskutuoti judaus jaunimo temą kyla tiek dėl ES strategiją “Europa 2020” įgyvendinančios pavyzdinės iniciatyvos „Judus jaunimas“, tiek dėl finansinės ir ekonominės krizės metu išryškėjusios jaunimo nedarbo problemos.

Diskusijos metu buvo nagrinėjamos dvi pagrindinės temos: jaunimo judumas Europos Sąjungoje bei jaunimo judumas tarp Lietuvos regionų ir darbo santykiuose. Diskusijos metu buvo išryškintos esamos problemos ir svarstyta, į ką reikėtų koncentruotis, siekiant jas spręsti.

Esama situacija ir problemos

• Pažymėtina, kad Lietuva pagal jaunimo nedarbo mastus yra ketvirta ES – ją lenkia tik Ispanija, Graikija ir Slovakija. Eurostat ir ES jaunimo nedarbo lygio žemėlapio duomenimis, šalyje jaunimo nedarbas 2010 m. siekė 35,1 proc., t. y. buvo daugiau nei du kartus didesnis nei 2008 m. (15,8 proc.). 2011 m. šis rodiklis kiek sumažėjo – siekė 32,9 proc.;
• Pažymėta, kad nepaisant didelių jaunimo emigracijos mastų (2011 m. 60 proc. visų savo išvykimą deklaravusių emigrantų buvo asmenys iki 29 m. amžiaus – Statistikos departamento duomenimis), Lietuva nekuria jokių mechanizmų, kurių pagalba būtų palaikomi ryšiai su išvykusiu jaunimu;
• Pastebėta, kad jaunimas dažnai išvyksta iš Lietuvos ne vien dėl ekonominių paskatų, bet todėl, kad negali čia realizuoti savo potencialo, negali tinkamai savęs realizuoti;
• Įvardinta, kad pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva negeba pritraukti užsienio jaunimo yra ta, kad mes neturime ką jiems pasiūlyti – trūksta mokymo programų anglų kalba, nėra integracijos mechanizmo, nėra į užsieniečius orientuotų darbo vietų ir pan.;
• Pabrėžiama verslo investicijų į mokslą stoka, efektyvių verslo ir mokslo tinklų nebuvimas, verslo nenoras investuoti į jaunų darbuotojų kompetencijų tobulinimą;
• Konstatuota, kad Lietuvoje siūlomi atlyginimai, ypač tokiose aukštos kvalifikacijos reikalaujančiose srityje kaip medicina ar IT, yra neadekvatūs, lyginant su ES vidurkiu. Tai lemia, kad aukštos kvalifikacijos reikalaujančios darbo vietos neretai lieka neužpildytos.
• Atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvoje egzistuoja jaunimo kompetencijų pasiūlos ir paklausos neatitikimas – trūksta aukštos kvalifikacijos darbo vietų. Tuo pačiu vyksta savotiška aukštojo mokslo diplomo devalvacija, t. y. jis nuvertėja, nes aukštąjį mokslą baigusių jaunuolių skaičius viršija jų kompetenciją atitinkančių darbo vietų skaičių – aukštąjį mokslą baigę jaunuoliai dirba žemesnės kvalifikacijos darbą;
• Pažymėta, kad Lietuvoje vis dar per mažas dėmesys skiriamas mokymuisi visą gyvenimą ir profesiniam orientavimui, matomas poreikis didinti studijų ir švietimo kokybę;
• Pastebėta, kad Lietuvoje su jaunimu susijusi politika dažnai vykdoma „bangomis“ – identifikavus problemą visos pastangos ir dėmesys nukreipiamas į ją, užmirštant visas kitas egzistuojančias problemas ir įgyvendinamas priemones, kas neigiamai veikia darbo šioje srityje nuoseklumą ir pastovumą;
• Pažymėta, kad Lietuvos verslo kultūra yra netinkama, neskatinanti ir nemotyvuojanti jaunų žmonių. Darbdavių požiūris į darbuotojus yra labai hierarchizuotas, trūksta pagarbos darbuotojui, jo orumo užtikrinimo;

Atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuva neišnaudoja grįžtamosios migracijos potencialo, t. y. koncentruojamasi tik į gabiausių ir daugiausiai pasiekusiųjų įtraukimą, kitus grįžusius nustumiant į šalį, o tai skatina pakartotiną emigraciją.

Galimi problemų sprendimo būdai ir intervencijų sritys

• Sutarta, kad siekiant efektyvių ir nuoseklių sprendimų būtini trys elementai: (1) ilgalaikė valstybės strategija; (2) kompleksinis požiūris į vykdomas veikas; (3) koordinavimas;
• Pasiūlyta skirti daugiau dėmesio verslo ir mokslo bendradarbiavimo skatinimui. Kaip viena iš galimų priemonių įvardinta kontraktinė sistema, kurios rėmuose už jaunuolio įsipareigojimą po studijų pabaigimo dirbti konkrečioje įmonėje, jam yra skiriama stipendija mokymuisi ir pragyvenimui. Taip pat minėta jaunimo orientavimo krepšelių sistema, suteikianti jaunuoliui galimybę į savo darbovietę su savimi atsinešti „krepšelį“, iš kurio būtų finansuojamas jo kompetencijų tobulinimas. Dar viena galimybė – tai tikslinis finansavimas, suteikiamas bendradarbiaujant darbdaviams ir aukštojo mokslo įstaigoms;
• Akcentuota, kad būtinas didesnis dėmesys profesiniam jaunimo orientavimui dar pradinio lavinimo įstaigose. Kaip gerosios praktikos pavyzdys šioje srityje paminėtos mokinių mokymosi įmonės. Taip pat pažymėta, kad šiuo metu, bendradarbiaujant Lietuvos studentų atstovybių sąjungai (LSAS) ir Lietuvos mokinių parlamentui (LMP), yra rengiama profesinio orientavimo sistema;
• Pasiūlyta peržiūrėti visas tarptautines paramos jaunimui programas ir jas sutelkti bendrų tikslų siekimui, taip koncentruojant prieinamas lėšas ir padidinant sukuriamą pridėtinę vertę;
• Akcentuotas poreikis didesnį dėmesį skirti ryšių tarp vietinių bendruomenių ir išvykstančių jaunuolių plėtojimui, nes tai gali paskatinti jų grįžimą ir įsitvirtinimą regionuose, iš kurių jie yra kilę;
• Pasiūlyta daugiau dėmesio sutelkti ties mokymosi visą gyvenimą iniciatyvomis, apimančiomis mokymąsi nuo ikimokyklinio ugdymo iki neformalaus ir savaiminio švietimo;
• Pasiūlyta intensyviau skatinti ir remti inovatyvias idėjas, ne vien suteikiant finansinę paramą jų įgyvendinimui, bet ir techninę pagalbą, informaciją ir pan., t. y. „vesti už rankos“ per visą procesą;
• Pasiūlyta imtis darbdavių ugdymo iniciatyvų, padėsiančių darbdaviams susipažinti su jaunųjų darbuotojų poreikiais ir jų kompetencijų, smalsumo bei potencialo išnaudojimo galimybėmis, tuo pačiu keliant Lietuvos verslo kultūrą;
• Pasiūlyta sukurti neformalaus ugdymo pripažinimo sistemą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad šiuo metu galimybę ugdyti jaunimą turi tik formalaus ir neformalaus švietimo įstaigos bei laisvieji mokytojai. Pasiūlyta galimybę teikti ugdymo paslaugas suteikti ir nevyriausybinėms organizacijoms;
• Regioninių organizacijų stiprinimas įvardintas kaip priemonė tiek jaunimo užimtumui, tiek jo kompetencijų ugdymui ir profesiniam orientavimui. Kaip sėkminga iniciatyva šioje srityje įvardintas projektas „TAPK“, vykdomas Švietimo mainų paramos fondo;
• Pasiūlyta plėsti atvirus švietimo išteklius ir galimybes jais naudotis, nes tai sukurtų palankias sąlygas savišvietai;
• Sutarta, kad turi būti maksimaliai išnaudojama ir plečiama Lietuvos socialinė ir kultūrinė infrastruktūra. Kaip gerosios praktikos pavyzdys šioje srityje įvardinta projektas “Bibliotekos pažangai”;
• Pasiūlyta didinti investicijas į mokslo ir studijų sistemą, siekiant jos konkurencingumo. Šioje srityje pasiūlyta “talentų pirkimo” priemonė, pritraukiant į Lietuvą užsienio studentus ir mokslininkus. Taip pat pabrėžtas poreikis skatinti Lietuvos studentų ir mokslininkų judumą (“ERASMUS visiems” programos rėmuose, doktorantų, tyrėjų ir mokslininkų stažuočių užsienyje rėmuose ir pan.);
• Akcentuotas poreikis keisti valstybės intervencijos logiką, t. y. pereiti nuo vien žinių suteikimo prie įgalinimo priemonių (gebėjimų įgijimo), taip pat nuo finansavimo link pro-aktyvių žinių, idėjų ir talentų paieškos bei vedimo „už rankos“;
• Pasiūlyta neatitikimo tarp kompetencijų pasiūlos ir paklausos mažinimo priemonė – perėjimas nuo kiekybinės pasiūlos ir paklausos prognozės prie kokybinės sektorinės įžvalgos metodo. Kaip gerosios praktikos pavyzdys šioje srityje įvardinta Austrija.

Ši diskusija – penktoji iš apvalaus stalo diskusijų, kurias organizuoja Finansų ministerija, koordinuodama 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programos (NPP) rengimą ir siekdama suplanuoti efektyvias intervencijas naujuoju ES paramos koordinavimo laikotarpiu, laikantis integruoto investicijų planavimo požiūrio. Į diskusijos dalyvių išsakytus pasiūlymus bus atsižvelgta rengiant NPP ir 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos veiksmų programas.