Diskutuota intervencijų, mažinančių skurdą ir skatinančių senėjančių gyventojų aktyvumą, tema

Š.m. gegužės 3 d. Finansų ministerija organizavo diskusiją tema „Kaip sumažinti skurdo lygį Lietuvoje ir išlaikyti senėjančius gyventojus aktyvius darbo rinkoje ir visuomeniniame gyvenime?“, kurioje dalyvavo valstybės institucijų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų, akademinės bendruomenės atstovai bei ekspertai. Diskusija išskirta į dvi dalis: pirmojoje dalyje diskutuota skurdo ir socialinės atskirties tema, antrojoje – vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo skatinimo klausimais. Diskusijos metu buvo aptartos pagrindinės problemos, įgyvendinamos intervencijos, identifikuotos galimos iniciatyvos, finansuotinos ES lėšomis, bei kitos būtinos nacionalinės politikos priemonės. Atkreiptas dėmesys, kad šios dvi temos yra labai tarpusavyje susijusios, tačiau skiriasi savo problematika bei reikalauja skirtingų veiksmų.  

Skurdas Lietuvoje – pagrindinės problemos ir galimos intervencijos:

• Diskusijos pradžioje atkreiptas dėmesys, kad skurdas yra sudėtingas ir kompleksinio pobūdžio klausimas, kuriam naujuoju programavimo laikotarpiu ES skiria didelį dėmesį – numatyta, kad šios problemos sprendimui turi būti skirta konkreti ES struktūrinės paramos dalis. Siekiant spręsti skurdo problemą Lietuvoje, visų pirma, reikalinga išsiaiškinti, kodėl santykinai didelė žmonių Lietuvoje dalis gyvena žemiau skurdo rizikos ribos – tai lemia ne tik makroekonominės, bet ir socialinės priežastys bei susiformavęs mentalitetas.
• Išsakyta mintis, kad nedarbas ir žemos algos yra pagrindinė skurdo Lietuvoje priežastis. Siekiant jas spręsti, reikalinga vykdyti integralią valstybės socialinę mokesčių ir investicijų politiką. Trumpalaikiai pavieniai projektai neduoda pakankamų rezultatų, reikalingos didelio masto intervencijos bei tęstinumas. Pavyzdžiui, bedarbių profesinio mokymo projektai yra netikslingi ir neduoda naudos, kai šalyje yra didelis nedarbas.
• Svarbus ne tik ekonominis, bet ir socialinis/ kultūrinis skurdas. Vien ekonominių priemonių nepakanka, siekiant išspręsti skurdo problemą. Tą patvirtina faktas, kad net ekonominio pakilimo metu žemiau skurdo rizikos ribos išliko stabili 20 proc. gyventojų dalis. Be to, pati valstybė skatina skurdo mentaliteto formavimąsi – nekuriamos priemonės, skatinančios pasitraukti iš pašalpų gavėjo statuso. Siekiant sėkmingai mažinti skurdą, reikalinga vertybių kaita – pagarbos darbui, tolerancijos formavimas, taip pat verslo kultūros kaita.
• Siekiant intervencijų efektyvumo, siūloma geriau „pažinti“ tikslines grupes. Trūksta informacijos ir žinių, kokie faktoriai lemia skirtingų rizikos grupių skurdą. Taip pat būtina suprasti ir atskirti trumpalaikį ir ilgalaikį skurdą. Trumpalaikis skurdas recesijos metu yra gana įprastas dalykas – reikalinga išlaukti recesiją, ir jis sumažės. Tačiau ilgalaikis skurdas yra didesnė problema – jis turi būti išanalizuotas, identifikuotos priežastys ir į jo mažinimą nukreiptos intervencijos. Siekiant mažinti ilgalaikį skurdą, reikalingos paslaugos, padedančios keisti žmogaus gyvenimo būdą.
• Siekiant išsiaiškinti tikrąsias skurdo priežastis ir parengti tinkamas priemones, reikalinga patikima informacija. Tačiau prieinami skurdo rodikliai nepakankamai tiksliai apibrėžia situaciją ir neleidžia nustatyti tikrųjų tendencijų. Siekiant didinti žinojimą, daugiau dėmesio reikia skirti moksliniams tyrimams, nagrinėjantiems ilgalaikį skurdą.
• Svarbu suderinti paramos skurstantiesiems priemones su aktyvaus gyvenimo teikiamomis galimybėmis (darbo pajamomis, mokymusi), kad remiamieji neliktų skurdo spąstuose.  
• Diskusijoje pristatyti pagrindiniai nacionaliniai skurdo ir socialinės atskirties mažinimo dokumentai. Atkreiptas dėmesys, kad strateginiuose dokumentuose (strategijos „Lietuva 2030“ projekte) jau bandoma įtvirtinti pajamų lygio skirtumo mažinimo tikslą. Siekiant spręsti pajamų pasiskirstymo netolygumą (pagal kurį Lietuva yra viena iš pirmaujančių Europoje), siūloma pradžioje atlikti tyrimą, kokie veiksniai lemia nelygybę.
• Pristatytas tyrimas, kuriame įvertintas ES paramos panaudojimo poveikis socialinę atskirtį patiriančių grupių integracijai. Tyrime nustatyta, kad parama turėjo teigiamą poveikį asmenų įsidarbinimui, tačiau nesuteikė galimybių gauti geresnės kokybės ir geriau apmokamų darbo vietų. Profesinio mokymo paslaugos yra pernelyg trumpalaikio pobūdžio – per kelis mėnesius trunkančius mokymus sudėtinga įgyti naują specialybę. Be to, reikalinga sudaryti sąlygas įgyti realius darbo įgūdžius darbo vietoje.
• Diskusijoje atkreiptas dėmesys į stambaus verslo dominavimo Lietuvos ekonomikoje sukuriamas problemas ir dideles prekių ir paslaugų kainas. Taip pat pabrėžta, kad gyvenimas atokesniuose regionuose, kur nėra pagrindinių paslaugų (pvz. bankų filialų), dėl mobilumo trūkumo sukuria papildomą ekonominę naštą gyventojams.
• Akcentuota, kad, siekiant mažinti skurdą, reikalinga imtis inovatyvių kompleksinių priemonių, nes vien užimtumo skatinimas jos neišspręs. Siūloma imtis integralių iniciatyvų, įtraukiant ne tik Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kurios kompetencija yra ribota, bet ir kitas institucijas, galinčias ES struktūrinėmis priemonėmis prisidėti prie skurdo problemos sprendimo. Pateiktas pavyzdys – teikti paramą energijos tinklams, kurie, pasinaudoję parama, galėtų sumažinti tarifus gyventojams ir taip sumažinti jiems ekonominę naštą.
• Ieškant inovatyvių skurdo sprendimo būdų, siūloma pritaikyti metodus, kuriuos savo veikloje taiko privatūs veikėjai bei NVO ir didesnį dėmesį teikti rezultatų matavimui. Pasiūlytos galimos iniciatyvos – paramos teikimas maistu; sudaryti sąlygas jaunoms mamoms, auginančioms savo vaikus, ar pagyvenusiems asmenims prižiūrėti mažus vaikus – tokiu būdu būtų sprendžiama darželių trūkumo problema.
• Akcentuota, kad prie skurdo problemos sprendimo svariai gali prisidėti ir Žemės ūkio ministerijos įgyvendinamos programos. Per LEADER priemones remiami bendruomenių projektai, nukreipti socialinių įgūdžių lavinimui, turėtų būti derinami su socialinės integracijos  priemonėm, su socialinių paslaugų teikimu. Be to, daugiau priemonių turėtų būti įgyvendinami bendruomenių lygmeniu. Patys žmonės ir bendruomenės turi prisidėti nustatant pagrindines problemas ir formuluojant intervencijas.

Vyresnio amžiaus žmonių aktyvumas – pagrindinės kliūtys ir galimi sprendimai:

• Antrosios diskusijos dalies pradžioje pristatytos visuomenės senėjimo tendencijos Lietuvoje. Vyresnio amžiaus žmonių procentinė dalis auga, o gyventojų pasiskirstymas pagal amžių yra labai netolygus regioniniu atžvilgiu. Be to, senėjimas Lietuvoje vyksta gyventojų mažėjimo, santvarkų kaitos ir vertybinių lūžių kontekste.
• Pristatyta statistika rodo, kad suėjus senatvinės pensijos amžiui, darbinę veiklą tęsia tik 5,4 proc., o ją norėtų tęsti net 34 proc. gyventojų. Siekiant didinti dirbančiųjų vyresnio amžiaus žmonių dalį, visų pirma, reikalinga griauti neigiamas nuostatas vyresnių darbuotojų atžvilgiu. Tikslinė grupė, į kurią reikia orientuoti priemones – ne patys vyresnio amžiaus žmonės, o vaikai, jaunimas, darbingo amžiaus žmonės, siekiant keisti jų požiūrį, didinti toleranciją. Pensinio amžiaus nustatymas, sugalvotas dėl ekonominių priežasčių, kuria socialinius vaidmenis ir formuoja neigiamą požiūrį. Išsakytas pasiūlymas teisės aktuose panaikinti diskriminacijos pagal amžių nuostatas kai kurių profesijų (pvz., valstybės tarnautojams, mokslininkams) darbuotojams, įvedant arba veiksmingiau taikant periodinę visų darbuotojų atestaciją, kai sprendžiamas jų tinkamumo ar pajėgumo dirbti klausimas. Skatinant aktyvumą darbo rinkoje, taip pat siūlyta sudaryti lygias galimybes mokytis, skatinti smulkųjį verslumą, sudaryti galimybes darbo valandų lankstumui.
• Skatinant socialinį aktyvumą, pabrėžta savanoriškos veiklos svarba (2011 m. duomenimis, Lietuva pagal gyventojų savanoriavimo lygį ES yra septinta nuo galo, savanoriška veikla Lietuvoje užsiima tik 14 proc. gyventojų). Ji suteikia aktyvumo galimybes, o taip pat palengvina socialinių paslaugų įstaigų ir darbuotojų darbą.
• Pabrėžta sveikatos stiprinimo priemonių svarba, nes sveikata yra vyresnio amžiaus žmonių išankstinė aktyvumo sąlyga. Daugelis diskusijos dalyvių akcentavo poreikį remti sveiko gyvenimo būdo propagavimo ir sveikos gyvensenos įgūdžius skatinančias veiklas. Sutarta, kad sveikesnės gyvensenos prioritetas turėtų būti finansuojamas naujuoju programavimo laikotarpiu. Šiuo atžvilgiu yra labai svarbus sveiko gyvenimo trukmės, sulaukus 65 m. amžiaus, rodiklis. Šių žmonių tarpe yra didžiausias potencialas, įgyvendinant aktyvumo skatinimo priemones. Pristatytas naujosios Lietuvos sveikatos programos 2020 projektas, kuriame įtvirtintas tikslas – pailginti sveiko gyvenimo trukmę 2 metais. Ši programa apima daugelį sveikatingumo aspektų, kurie priklauso nuo to, kaip sėkmingai veikia kiti sektoriai.
• Aptarti ES paramos panaudojimo sprendžiant širdies ir kraujagyslių ligų bei infarktų skaičiaus problemas. Paramos panaudojimas užtikrino geresnes paslaugas, tačiau ligų ir infarktų skaičius kol kas nesumažėjo – tam reikalingas ilgesnis laikotarpis. Vis dėlto, siekiant mažinti šių ligų skaičių, reikalinga dideles pastangas skirti sveikos gyvensenos užtikrinimui. Prie šio tikslo turėtų prisidėti ir kitos investicijos ir veiksmai – savivaldos infrastruktūros, fizinės aplinkos, būsto gerinimas, alkoholio ir tabako ribojimo politika.
• Aptariant aktyvumo skatinimo būdus, akcentuota, kad, visų pirma, reikalinga priimti esminius sisteminius sprendimus – pavyzdžiui, apjungti slaugos ir globos paslaugas (kaip buvo padaryta Kanadoje). Vienkartiniai projektai neduoda pakankamos naudos, nes neturi tęstinumo. Taip pat pabrėžtas tarpžinybinio bendradarbiavimo poreikis. Pavyzdžiui, siekiant efektyviai panaudoti ES paramą skatinant sveikatingumą, reikalinga koordinuoti skirtingų ministerijų veiksmus – ypatingai Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmus įgyvendinant ilgalaikes sveikatos ir socialines paslaugas.
• Pastebėta, kad aktyvaus senėjimo klausimai turėtų būti svarstomi dalyvaujant patiems pagyvenusiems žmonėms, svarbu jiems atverti galimybes dalyvauti sprendimų priėmime kai svarstomos išlikimo darbo rinkoje, mokymosi, dalyvavimo savanorystėje priemonės.   

Ši diskusija – devintoji iš apvalaus stalo diskusijų, kurias organizuoja Finansų ministerija, koordinuodama 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programos (NPP) rengimą ir siekdama suplanuoti efektyvias intervencijas naujuoju ES paramos koordinavimo laikotarpiu, laikantis integruoto investicijų planavimo požiūrio. Į diskusijos dalyvių išsakytus pasiūlymus bus atsižvelgta rengiant NPP ir 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos veiksmų programas.