Alternatyvusis ugdymas

Švietimas yra sėkmingos socializacijos, galimybių realizuoti savo gebėjimus, užimtumo pagrindas, galintis mažinti socialinę įtampą, nelygybę ir atskirtį, todėl sukurti mokyklą, lanksčią savo ugdymo turiniu ir ugdymo proceso organizavimu, atliepiančią savalaikius visuomenės bei individualius besimokančiojo poreikius, yra Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatose (IV. Įgyvendinimo priemonės, 11 ir 12 punktai), Švietimo įstatyme* (2 ir 5 skirsniai), LR Vyriausybės 2008–2012 m. programoje užfiksuota siekiamybė. Mokymosi motyvacijos stokojančių jaunuolių ankstyvo pasitraukimo iš švietimo sistemos problema išlieka: Lietuvoje anksti iš švietimo sistemos pasitraukusių mokinių dalis per 2008 m. sudarė 7,4 proc., o 2009 m. – 8,7 proc. Vienas iš šios problemos sprendimo scenarijų yra alternatyviojo ugdymo plėtotė vykdant nacionalinį projektą „Alternatyvusis ugdymas“. Pagrindinės projekto II etapo veiklos: 1. alternatyviojo ugdymo plėtotei reikalingų teisės aktų keitimas / parengimas, alternatyviojo ugdymo plėtros gairių parengimas; 2. produktyviojo mokymosi diegimas atrinktose mokyklose ir produktyviojo mokymosi mokytojų rengimas. Mokyklos tinklinio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais modelio ir Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinio modelio diegimas atrinktose šalies mokyklose; 3. mokytojų kvalifikacijos, reikalingos alternatyviajam ugdymui, plėtojimas, naudojantis projekto I etape parengtomis kvalifikacijos tobulinimo programomis, jaunimo mokyklų bendruomenių mokymų, seminarų, stažuočių organizavimas ir jų aprūpinimas edukacine literatūra.