Senojo Šiaulių šokolado fabriko pastate Tilžės gatvėje birželio 1 dieną  duris atvers pirmasis Lietuvoje Šokolado muziejus.

Taip pasibaigs dvejus metus trukusio VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA) administruojamo projektąo „UAB ,,Rūta” senojo saldainių fabriko pastato rekonstrukcija ir pritaikymas turizmo reikmėms“ kuria veiklos. Saldainių fabriko pastato rekonstravimo projektui  skirta 3,6 mln. Lt. lėšų iš ES struktūrinių fondų, LVPA projektą stebės dar penkerius metus.

Uždaroji akcinė bendrovė „Rūta“ – ilgiausia istorija besididžiuojanti konditerijos įmonė Lietuvoje. UAB „Rūta“ gamina įvairių rūšių, skonių ir formų saldainius.

Fabriko istorija prasidėjo 1913 m. Šiauliuose, kai 36 metų amžiaus konditeris Antanas Gricevičius nedideliame mediniame name įrengė karamelės virimo katilą. Pirmieji fabriko darbininkai buvo patys savininkai – p. Gricevičius ir jo žmona Juzefa.

Iki pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose veikę šeši saldainių fabrikai priklausė rusų, vokiečių, žydų ir lenkų tautybės verslininkams, tad, norėdamas pabrėžti pirmosios mieste lietuviškos saldainių dirbtuvėlės tautiškumą, p. Gricevičius pavadino ją augalo „rūta“ vardu. Čia buvo gaminami karameliniai saldainiai, netrukus pradėti gaminti ir šokoladiniai.

„Šiauliai buvo carinės Rusijos šokolado centras, o „Rūta“ augo po truputį:  buvo pastatyti keli mūriniai pastatai, tobulinama gamyba, didinamos jos apimtys. Įmonė ypač suklestėjo tarpukaryje . Tuomet fabrike jau dirbo 160 darbuotojų ir buvo gaminami net 300 pavadinimų saldainiai, “  - pasakoja UAB „Rūtos“ direktorius Algirdas Gluodas.

„Rūta“ vis labiau garsėjo ne tik savo produkcijos įvairove, bet ir kokybe Fabriko konditerių talentas buvo įvertintas keturiais aukso medaliais Lietuvos žemės ūkio parodose bei dviem medaliais tarptautiniuose konkursuose Italijoje ir Anglijoje.

1940 m. fabrikas buvo nacionalizuotas ir iki 1993 m. pabaigos veikė kaip valstybinė saldainių ir šokolado gamybos įmonė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, senieji fabriko pastatai buvo grąžinti A. Gricevičiaus šeimai. 2002 m. lapkritį Antano Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta“ reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Rūta“.

Projekto, įgyvendinto ES struktūrinių fondų lėšomis, idėja – atlikti UAB „Rūta“ priklausančio statinio, kuris yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašus, tvarkomuosius darbus, pritaikant objektą turizmui.

Senasis pastatas, latvių kilmes tarpukario Lietuvos architekto Karolio Reisono kūrinys. Tarp šio architekto darbų įžymioji Kauno Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai Kaune.

Pasak UAB „Rūtos“ direktoriaus p. Gluodo, „senasis  pastatėlis yra kuklus, kultūros paveldo objektas“, tačiau jo savininkų ambicijos nėra kuklios: kad pastatas „gyventų ir būtų lankomas“ čia norima pritraukti smalsuolių ir smaližių lankytojų, kuriems būtų pasakojama apie šokolado istorija ir technologija.

Atnaujintame pastate įkurdintame Šokolado muziejuje lankytojams bus gyvai rodoma, kaip pagaminamas šokoladas, svečiai pačių pasigamintu šokoladu galės mėgautis kavinukėje, arba saldumynų įsigyti „Rūtos“ parduotuvėlėje.

Ypatingą dėmesį muziejaus kūrėjai skyrė interjero detalėms, siekdami jomis atspindėti fabriko gyvavimo istoriją ir šokolado, saldainių, gaminimo procesus.

„Įėjus į muziejų lankytojas pasijus lyg ispanas pirmą kartą išsilaipinęs Centrinėje Amerikoje. Juk šokoladas atkeliavo būtent iš ten. Lankytojus pasitiks žmogaus ūgio indėnas ir kakavos medis. Manau, kad vienas įdomesnių daiktų muziejuje bus Žaidimų įrenginys vaikams, kuris tikrai sudomins ne tik mažuosius,“ – entuziastingai  pasakoja UAB „Rūta“ direktorius p. Gluodas.

Be visų jau siūlomų paslaugų  Šokolado muziejuje lankytojai bus įtraukiami ir  į šokolado ir saldainių gaminimo procesą.

„Mes neturime tiek ir daug eksponatų, tačiau mes turime daug draugų. Prie eksponatų atsiradimo daug prisidėjo Kauno  Justino Vienožinskio menų fakulteto diplomantai – taip muziejuje atsirado actekų, indų dievai, stiklo dirbiniai,“ – pasakoja p. Gluodas.

ES fondų parama UAB „Rūta“ suteikė galimybę ir išsaugoti kultūros paveldo objektą, ir jame įamžinti savo šeimos tradicijas, ir miesto bei valstybės istoriją.

„Šiaulių Tilžės gatvėje atrodėme tikrai varganai, nusprendėme teikti projektą ES paramai gauti. Viską patys rašėmės, skaičiavomės. Perėjom ugnį ir vandenį, bet viską atlikome patys. Tuo ir džiaugiamės šiandien“, -- sako p. Gluodas.